Mediniu takeliu po Aukštumalą
Patalpinta 2025 06 12
Birželio 10 dieną su I ir II grupės vaikais leidomės į pažintinę kelionę po Aukštumalos pažintinį taką. Nors mus pasitiko dar ne visai pabudusi gamta – šį pavasarį orai lepina nedaug – kelionė vis tiek paliko įspūdžių.
Tako pradžioje apžiūrėjome informacinius stendus su pelkėje gyvenančių gyvūnų ir augančių augalų nuotraukomis. Ypač sudomino saulašarė – įdomus, vabzdžius gaudantis augalas. Visą kilometrą su trupučiu ėjome nulenkę galvas ir ieškojome to paslaptingojo augalo lyg iš fantastinės knygos... Deja, savo akimis saulašarės taip ir nepamatėme. Grįžtant mūsų žvilgsniai jau buvo nukreipti aukštyn, aukštyn į dangų, kur virš mūsų galvų, lyg padangių valdovai, paukščiai šoko tyliame dangaus balete – lengvi, laisvi ir nepaprastai didingi.
Vis tik didžiausią "svetingumą" viso žygio metu rodė uodai, kurie mūsų draugiją palaikė be perstojo. Būtų mažiausia negražu nepaminėti ir Aukštumaloje sutiktą keturkojį, kuris buvo tikrasis mūsų ekspedicijos palydovas – jis mus pasitiko vos išlipus iš automobilių, visą kelią lydėjo ir, lyg tikras gidas, grįžo kartu su mumis atgal.
Nekreipiant dėmesio į „verkšlenantį“ dangų ir susidraugauti norėjusius uodus, ši išvyka tapo puikia proga pabūti gamtoje, pabendrauti tarpusavyje ir patirti ką nors naujo.
Tako pradžioje apžiūrėjome informacinius stendus su pelkėje gyvenančių gyvūnų ir augančių augalų nuotraukomis. Ypač sudomino saulašarė – įdomus, vabzdžius gaudantis augalas. Visą kilometrą su trupučiu ėjome nulenkę galvas ir ieškojome to paslaptingojo augalo lyg iš fantastinės knygos... Deja, savo akimis saulašarės taip ir nepamatėme. Grįžtant mūsų žvilgsniai jau buvo nukreipti aukštyn, aukštyn į dangų, kur virš mūsų galvų, lyg padangių valdovai, paukščiai šoko tyliame dangaus balete – lengvi, laisvi ir nepaprastai didingi.
Vis tik didžiausią "svetingumą" viso žygio metu rodė uodai, kurie mūsų draugiją palaikė be perstojo. Būtų mažiausia negražu nepaminėti ir Aukštumaloje sutiktą keturkojį, kuris buvo tikrasis mūsų ekspedicijos palydovas – jis mus pasitiko vos išlipus iš automobilių, visą kelią lydėjo ir, lyg tikras gidas, grįžo kartu su mumis atgal.
Nekreipiant dėmesio į „verkšlenantį“ dangų ir susidraugauti norėjusius uodus, ši išvyka tapo puikia proga pabūti gamtoje, pabendrauti tarpusavyje ir patirti ką nors naujo.
Auklėtojos Jurgita ir Dovilė
