​Apsilankymas Veiviržo slėnyje 
Patalpinta 2024 09 16

Nors pirmasis rudens mėnuo jau įpusėjo, vis dar turime dėkoti gamtai už besišypsančią saulę danguje. Su ta mintimi ir dideliais užmojais, pamatyti kažką įdomaus, patraukėme su II grupės vaikais į Veiviržėnų miestelio Veiviržo slėnį. Slėnį, kurio nepamatysi važiuodamas centrinėmis miestelio gatvėmis, slėnį, tyliai laukiantį visų gamtos mylėtojų. Slėnį, kurį vaikai pavadino „durynu“, kadangi jame gausu senų ir senovinių, meniškai apipavidalintų durų.

Vos išlipus iš mašinos mus pasitiko plati Veiviržo upė. Plati ir labai vingiuota, ką supratome tik mūsų pasivaikščiojimo pabaigoje. Vandens čiurlenimas, medžių viršūnių ošimas, paukščių čiulbėjimas... Džiaugiausi, kad tai pastebėjau ne tik aš, bet ir mano kompanjonai. Deja, neilgai galėjome džiaugtis ta ramybe, nes priėjome labirintą ir ne bet kokį, o suformuotą iš gyvai augančių karklų. Lakstėme po jį neatgaudami kvapo ir nerasdami išėjimo, bet be jokio nerimo, o kaip tik su didelėmis šypsenomis.

Praėjome ne vieną tiltelį, supomės ant sūpynių, grožėjomės spalvotų inkilų gausa, stebėjome tvenkinyje „fontano šokį“ ir vieną už kitą gražesnes lelijas... Vos nepamiršau paminėti, jog vaikščiodami slėnio takeliais, sutikome į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą saugomų moliuskų rūšį – didįjį arioną (Arion ater). Jį, žinoma, įamžinome nuotraukoje kartu su Nojumi.

Ačiū vaikams už gerą nuotaiką, linksmas išdaigas ir kantrybę. Iki kitų kartų!

                                                                                      Auklėtoja Dovilė Stonė